Kelionės rytą, 2019 m. spalio 25 d., vaikai ašarodami atsisveikino su naujaisiais draugais, o mokytojos stovėjo tyliai ir žvalgėsi viena į kitą, nes jau nuo ankstaus ryto žinojo, kad Neapolio oro uoste vyksta streikas ir mūsų skrydis atidėtas septynioms valandoms, o tai reiškė, kad mes nespėjame persėsti į kitą lėktuvą, parskraidinantį į Lietuvą.
Naiviai tikėdamiesi važiavome į oro uostą ir lėkėm prie skrydžių informacijos švieslenčių. Deja, baimė pasitvirtino – lėktuvas vėluoja. Tad susiradome minkštasuolius ir įsikūrėme ilgam. Mokytojos vis lakstė prie informacinio langelio, dalydamosios idėjomis, kaip sugrįžti į namus, tačiau lėktuvai pilni ir laisvų vietų nebuvo. Bandėme pasikeisti bilietus į Varšuvą, Kopenhagą, Milaną, Miuncheną, deja, atsakymas buvo vienas – vietų nėra, geriausias pasiūlymas - skristi už keturių dienų iš Romos. Vaikai niekaip negalėjo patikėti, kad mokytojos tikrai nežino, kaip grįžti, ir vis nedrąsiai klausinėjo: ,,Tai kada mūsų lėktuvas leisis Lietuvoje? Tai kada mes tiksliai grįšim? Na gerai, pajuokavot ir gana, kada mes būsime Lietuvoje? “ O mokytojos choru atsakydavo: ,,Nežinom”. Po truputėlį aiškėjo, kad esame aklavietėje. Bet optimistiškai spėliojome - kaipgi ši situacija išsispręs. Tuomet į mūsų “gelbėjimo” operaciją įsijungė šaunieji tėveliai: vieni siūlėsi atsiųsti pinigų, kiti ieškojo pažįstamų Airijoje (mūsų bilietai buvo iki Dublino) ir bilietų iš ten.
Kol buvo ieškoma geriausio sprendimo, mūsų šaunioji komanda žaidė kortomis, lepinosi greitu maistu, skaitė knygas ir kantriai laukė. Pagaliau sulaukėme: Augustės Volskytės mama išnuomojo namuką Belfaste, nupirko bilietus iš ten į Vilnių ir paprašė draugo, dirbančio Dublino oro uoste, mus pagloboti.
Visi jautėsi smagiau, nes gyvenimas ėmė gerėti. Naktį į Dubliną atskridusius mus pasitiko Augustės mamos draugas su lauktuvėmis: šokoladukais ir adapteriu, tinkančiu airiškoms rozetėms. Prie oro uosto išėjimo laukė Tado Semoškos pusbrolis, nuvežęs į Belfaste išnuomotą namą ir palydėjęs iki jo bei atskleidęs durų užrakinimo ypatumus. Buvo neapsakomai gera kristi į švarią šiltą patalynę jaukiame name.
Rytas prasidėjo kuriant planą, ką veiksime dieną. Buvo nutarta niekur nevykti, nes neturėjome svarų. Nusprendėme pasigaminti valgyti ir turiningai praleisti laiką plepėdami ir žiūrėdami filmus. Mokytoja Asta kepė blynus, Tadas gamino vakarienę. Puikiai praleidome dieną, o jos metu išsisprendė paskutinė problema – kaip nuvykti į oro uostą. Mokytojos Astos Pikelienės bendraklasis, gyvenantis Airijoje, suorganizavo mums transportą ir netgi gavome lauktuvių į Lietuvą – maišą pyragų. Laimingai namo.
Išvados:
*Buvome puiki komanda (be pykčių, isterijų, išlaikėme optimizmą, juokavome).
*Puikūs tėvai, kurie nepanikavo, nekaltino, o ieškojo sprendimų ir juos rado. Milžiniška padėka – AČIŪ Vaidai Volskienei.
*Visi supratome, kad gerų žmonių yra daugiau nei blogų (oro uosto darbuotoja sąžiningai ir kantriai ieškojo mums įvairiausių skrydžių, trys lietuviai, sutikti Airijoje, nuomoto namo šeimininkė, palikusi mums puikus pusryčius, ir, svarbiausia, geros kavos ).
*Gyvenimas tuo ir įdomus, kad nežinai, kas tavęs laukia.
Mokytoja Simona Mikalauskienė
